Kaip nejausti vienišumo sergant epilepsija?

Norint turėti draugų ir nebūti vienišam – svarbu pačiam ieškoti kontakto su kitais žmonėmis ir jį palaikyti – sėdint vienam užsidariusiam namuose, vargu ar įmanoma rasti pilnavertišką bendravimą su kitais. Izoliacija, kurią patiria sergantieji atsiranda ne tik dėl aplinkinių vengimo ir baimės bendrauti su sergančiuoju, bet nemaža dalimi ir dėl pačių sergančiųjų savęs uždarymo namuose.
Pyktis, kuris kyla sergančiajam gali turėti dvejopą reikšmę. Jeigu sergantysis iš pykčio ignoruos savo ligą, negers vaistų, vartos alkoholį, maištaus prieš artimuosius ir ligą – santykių su aplinkiniais sunkumai gilės ir vargu ar liga išsigandusi šio pykčio pabėgs. Jeigu pyktis ant likimo bus nukreiptas į artimuosius ir kitus žmones – toks elgesys tik gilins praraja Jūsų santykiuose ir didins Jūsų vienišumo ir izoliacijos jausmą. Jeigu sergančiojo pyktis veiks kaip varomoji jėga suvaldyti, sukontroliuoti kiek įmanoma ligą – laikytis apribojimų, gerti vaistus, pažinti savo ligą, siekti kuo didesnio savarankiškumo – šis pyktis bus labai naudingas ir padedantis pilnavertiškai gyventi su liga. Taigi pyktis pats savaime nėra nei geras, nei blogas – svarbu, ką darome su savo pykčiu.

Kaip lengviau gyventi sergant epilepsija?

Sergantiesiems
Svarbu atsimerkti ir pažvelgti savo ligai į akis – su ja susipažinti – skaityti straipsnius, knygas, lankyti užsiėmimus, kalbėtis su savo gydytoju – sužinoti kuo daugiau informacijos apie savo ligą.
Vesti priepuolių dienoraštį, kuriame būtų aprašoma veikla, mintys, jausmai prieš priepuolį, tai, kas atsimenama priepuolio metu ir tiesiai po jo. Toks dienoraštis padės tiksliau nusakyti savo ligos pobūdį gydančiam gydytojui, kuriam bus lengviau pritaikyti tinkamus vaistus. Toks dienoraštis gali padėti ir pačiam atsekti, kokia Jūsų priepuolių specifika, kas būtent iššaukia Jūsų priepuolius.
Nustatytu laiku ir nustatytais kiekiais, kruopščiai ir atidžiai gerti gydytojo paskirtus vaistus. ...

Skaityti toliau