Epilepsijos gydymas

Toks išsamus tyrimas reikalingas todėl, kad epilepsija gydoma yra ilgai – metų metus, o pavieniais atvejais – net visą gyvenimą. Pagrindinis gydymo tikslas – gyvenimas be priepuolių. Epilepsijos gydymas yra simptominis, t.y. epilepsijos priepuolių mažinimas iki visiško jų išnykimo. Paskutiniaisiais metais nustatytas epilepsijos priepuolio kilimo, išplitimo ir nuslopinimo mechanizmas, todėl galima tiksliau parinkti vaistą nuo epilepsijos. Epilepsijos priepuolio vystymosi mechanizmą palaiko neuronų tarpmembraninių jonų kanalų būklė bei receptorius veikiantys neurotransmiteriai. Na+ ir Ca2+ jonų kanalų laidumo sutrikimai sukelia dirginimo pradžią ir palaiko priepuolio aktyvumą bei plitimą. K+ kanalų laidumas slopina neuronų generuojamus iškrūvius. Epilepsijos priepuolio mechanizme pagrindiniai neurotransmiteriai yra gama amino sviesto rūgštis (GASR), kuri pasižymi slopinamuoju poveikiu, ir aminorūgštis glutamatas, veikiantis dirginamai.

Pirmieji vaistai nuo epilepsijos buvo bromidai. Vėliau atrastas ir 1912 m. epilepsijai gydyti pradėtas vartoti fenobarbitalis. Jis vartojamas dar ir dabar. Vaikų neurologijos praktikoje fenobarbitaliu gydomos kai kurios naujagimių ir kūdikių epilepsijos formos.

Antros kartos vaistai nuo epilepsijos pasirodė praėjusio amžiaus šeštame septintajame dešimtmetyje. Tai karbamazepinas, difeninas, valproatai. Pastarieji gana veiksmingi, gerai toleruojami, todėl plačiai vartojami epilepsijai gydyti.

Po 1990 m. buvo atrasti III kartos naujausi vaistai nuo epilepsijos. Jų didelis veiksmingumas, platus veikimo spektras leidžia vartoti sunkioms, rezistentiškoms epilepsijos formoms gydyti. Tai lamotriginas, topiramatas, gabapentinas, vigabatrinas, tiagabinas, levetiracetamas ir kt.

Pasirenkant vaistą nuo epilepsijos reikia žinoti epilepsijos priepuolio rūšį, nes skirtingos rūšies priepuoliai turi tik jiems būdingus vystymosi mechanizmus (lentelė).

Dauguma vaistų nuo epilepsijos pasižymi vienu ar keliais veikimo mechanizmais.

Epilepsijos diagnostika

Diagnozuojant epilepsiją labai svarbu yra atpažinti epilepsijos priepuolį ir nustatyti jo rūšį. Nedažnai tenka pačiam gydytojui matyti priepuolį, todėl išsami anamnezė turi esminę reikšmę diagnozuojant epilepsiją. Atidus ir tikslingas anamnezės išaiškinimas bei ligonio klinikinis ištyrimas yra labai svarbūs – 80–85 proc. atvejų tai padeda tiksliai nustatyti diagnozę. Išsamus buvusio priepuolio apibūdinimas yra svarbi epilepsijos priepuolio atpažinimo ir jo rūšies nustatymo sąlyga. ...

Skaityti toliau