Epilepsijos ir migrenos gydymas

Epilepsija ir migrena yra iš esmės skirtingi sutrikimai, reikalaujantys reikšmingų skirtumų parenkant gydymą. Tuo tarpu egzistuoja pritrenkiantis mechanizmų panašumas, būdingas abiem ligoms, – padidėjęs neuronų dirglumas. Kaip tik į šią savybę abiejų ligų atvejais nutaikyta daugelis gydymo metodų. Toks gydymo „persidengimas" abiejų sričių specialistams leidžia vieniems iš kitų pasimokyti, tiek kalbant apie specifinius gydymo metodus, tiek apie gydymo strategiją.

Tradicinis epilepsijos gydymo tikslas – pasiekti, kad nebūtų priepuolių, išsiplėtė ir apima tiek priepuolių, tiek šalutinių poveikių išvengimą, nes šalutiniai poveikiai gali būti tokie pat kenksmingi, kaip ir priepuoliai. Klinicistai, gydantys migreną, mano, kad panašus tikslas migrenos atveju nėra realus. Migrenos atveju gydymo tikslas – sumažinti skausmą ir negalią, pagerinti funkcionavimą. Nors tiek migrenos, tiek epilepsijos gydymas sutelktas į priepuolių pašalinimą, negalios sumažinimą ir gyvenimo kokybės pagerinimą, epilepsijos priepuoliai sukelia didesnę riziką sveikatai ir saugumui nei migrenos priepuoliai. Net vienas epilepsijos priepuolis apriboja gebėjimą vairuoti 3–12 mėn. Kadangi vieno epilepsijos priepuolio pasekmės reikšmingesnės nei vieno migrenos priepuolio, visiška priepuolių kontrolė yra svarbesnė epilepsijos atveju.

Epilepsijos ir migrenos gydymas yra dviejų lygių: skubus gydymas siekiant nutraukti priepuolį ir prevencinis gydymas, taikomas reguliariai (paprastai kasdien), kad būtų išvengta priepuolių. Panašumai ir skirtumai pasirenkant gydymą epilepsijos ir migrenos atveju atspindi patofiziologinius sutrikimų skirtumus, taip pat potencialiai nepakankamą gydymą.

Tiek epilepsija, tiek migrena yra padidėjusio neuronų dirglumo sutrikimai. Nors ši koncepcija jau seniai pripažinta epilepsijos atveju, migrenos atveju padidėjusio dirglumo hipotezė susilaukė pripažinimo tik pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu.

Epilepsijos rizikos veiksniai

Epilepsijos, pirminių ir antrinių galvos skausmų rizikos veiksniai yra plačiai ištirti. Tačiau trigerinių faktorių tyrimų požiūriu progresas yra labai mažas. Trigerinių veiksnių nustatymas ir jų supratimas yra labai svarbus, nes žmonės, sergantys epilepsija ar migrena, nori suprasti, dėl ko prasideda priepuoliai, o trigerių valdymas galėtų sumažinti potencialių priepuolių dažnį ir sustiprinti savikontrolės efektyvumą. Trigerinių veiksnių nustatymas taip pat galėtų padėti suprasti neurobiologinius mechanizmus, kurie atsakingi už predisponuojančios būklės perėjimą į priepuolį. Kita vertus, neteisingas trigerinių veiksnių atpažinimas gali vesti prie nenaudingų ir nereikalingų gyvenimo būdo pokyčių. ...

Skaityti toliau